Pseudocolochinus sp.

Šiai bestuburių gyvūnų grupei priklauso visos holoturijos (dauguma juos vadina jūros agurkais). Pagal savo formą beveik visi jie panašūs į agurkus, tačiau kai kurie visiškai išsiskiria iš bendros grupės savo forma ir maitinimosi pobūdžiu.

Jei savo forma jie panašūs į agurkus, tai savo spalvų gamoje šie gyvūnai turi pranašumą: jie būna vienspalviai ir daugiaspalviai, margi, dryžuoti, taškuoti ir t.t. Dėl savo spalvingumo, jie patinka daugeliui akvariumistų. Tačiau ne visiems. Kai kuriems jie panašūs į didelį išsipūtusį kirminą ir jie nepageidauja turėti tokio gyvūno savo akvariume.

“Agurkai” juda labai lėtai, mažų kojyčių pagalba, kurios esti išilgai viso kūno, apatinėje dalyje. Kojų pas juos tiek daug, kad daugelis mėgėjų šiuos gyvūnus vadina “šimtakojais agurkais”. Kai kurie agurkai visiškai neturi kojyčių ir juda kaip kirmėlės, tačiau tokių egzempliorių labai mažai.

Tai nėra grobuonys, jie visiškai neagresyvūs žuvų ir kitų bestuburių bei koralų atžvilgiu. “Agurkai” minta tuo, ką randa ant uolų ar smėlio paviršiaus, įvairiais mikro dumbliais, detritais, maisto likučiais, organinio pobūdžio medžiagomis. Todėl jie yra pageidaujami akvariumo gyventojai tiek rifiniuose, tiek okeaniniuose (vien tik žuvų) akvariumuose.

Jei šie gyvūnai labai lėti, gyvena ant uolų ar smėlio paviršiaus ir nesislepia, tai kyla klausimas, kodėl jų neatakuoja plėšrūnai? “Agurkai” labai įdomiai ginasi nuo savo priešų. Jei jiems tikrai gresia pavojus ir priešas bando “paskanauti” arba sužeisti gyvūną, šis išspjauna per angą sukauptą visą maistą, o jei pavojus dar didesnis, tai “agurkas” gali išspjauti ir savo skrandį. Taip papuolęs į nelaisvę priešas žūva, negalėdamas išsipainioti ir išsivaduoti iš “agurko” vidaus organų. Šiam gyvūnui nauji organai labai greitai regeneruoja ir jis vėl pradeda maitintis. Ši būtinoji gynyba būna labai retai, o ypač akvariumo sąlygomis, dar rečiau ši kova aprašyta straipsniuose.

Vienas iš brangiausių, tačiau dažniausiai trokštamas akvariumistų yra Pseudocolochirus sp., kuris vadinamas “jūros obuoliu”. Tokį vardą gavo dėl savo išvaizdos, kadangi jis daugiau apvalus, nei pailgas, kaip kiti “agurkai”, ir dėl spalvos, kuri yra keleto atspalvių (raudonos, geltonos ir kartais mėlynos). Dominuojanti spalva – raudona. Šie gyvūnai taip pat turi daug kojų, tačiau jų mityba skiriasi nuo anksčiau aprašytų gyvūnų. Aplink burnos ertmę “jūros obuolys” turi keletą ataugų, ant kurių esti daug čiuptukų, kuriais gaudo pro šoną plaukiantį mikro planktoną. Labai įdomu stebėti, kaip šis gyvūnas maitinasi. Jis po vieną ataugą, panašią į šakelę, kiša į burną ir taip praryja čiuptukais pagautą maistą. Kol viena “šakelė” burnoje, kitos “šakelės” su čiuptukais išsiplėtusios ir judėdamos gaudo planktoną. Kai tik minėta šakelė lieka be maisto, ji grįžta į pradinę padėtį ir sekanti galūnė lenda į burnos erdvę. Šis procesas vyksta kaip nenutrūkstanti grandinė keletą valandų. “Jūros obuolys” ne visada būna išskėtęs savo galūnes, kartais jos būna sutrauktos ir tada jis labiausiai panašus į obuolį. Jei jo galūnės neišlenda ilgesnį laiko tarpą, tai nėra gerai, nes gali būti, kad gyvūnas negaluoja, jaučia diskomfortą. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko jis pasidarė pasyvus, yra blogos kokybės vanduo arba pastoviai (per ilgą laiko tarpą) gyvūnas nepavalgo, t.y.vandenyje per mažai planktono. Šis gyvūnas tampa liesas ir su laiku žūva. Kad to neatsitiktų, reikia pastoviai kontroliuoti vandens kokybę ir papildomai pamaitinti. Šerti galima dirbtiniu planktonu arba jaunomis, neseniai išsiritusiomis artemijomis. Šiuo aprašytu maitinimosi būdu maitinasi ne tiktai “jūros obuolys”, bet ir kiti jūros agurkai.                

Jūros "agurkų" ir "obuolių" nebūtina karantinuoti. Patariame tik įsigytą gyvūną atsargiai, per ilgesnį laiko tarpą pripratinti prie akvariumo vandens ir tik po to įleisti į akvariumą.       

Pseudocolochirus violaceus

Bohadschia argus

Bohadsia sp. (argus)

Holothuria signata

Holoturia polii

Stichopus chloronotus

Calcinus elegans

Krabas-vienuolis, arba dar vadinamas atsiskyrėliu, yra labai įdomus stebėjimo objektas. Šis gyvūnas maitinasi dumbliais, krituoliais ir įvairiais maisto likučiais, jis nėra išrankus. Šie krabai nuo pat mažens pasisavina svetimą kriauklę ir joje gyvena, nešiodami ją su savimi visur ir visada. Paaugęs krabas neišsitenka ankštoje kriauklėje ir susiranda naują, didesnę ir erdvesnę. Kartais kriauklę vienas krabas atima iš kito ir silpnasis krabas yra priverstas ieškotis naujo “namo”. Taip krabas-vienuolis pakeičia per savo gyvenimą 3-4 kriaukles.

Šis įdomus gyvūnas yra naktinis padaras, tačiau galima stebėti jį ir dieną, nors judresnis ir aktyvesnis ji būna tamsiuoju paros metu. Akvariume patariame laikyti keletą šių krabų, tačiau mažesnių egzempliorių. Didesni krabai nėra plėšrūs, tačiau jie gali netyčia numesti kokį nors akmenį ar silpnai pritvirtintą koralą, taip sukeldami netvarką ir chaosą akvariume. Dažnai šie krabai vadinami sanitarais: jie valo akvariumą nuo atliekų, gali per parą suvalgyti visą nedidelę kritusią žuvelę, taip sumažindami galimybę užteršti akvariumą amoniu, išsiskiriančiu pūvant žuvelei.

Krabų-vienuolių yra labai didelė įvairovė, tačiau, mūsų nuomone, vienas iš gražiausių yra Calcinus elegans. Jo kojos yra mėlynos spalvos, tai jam suteikia nepakartojamą grožį ir išskiria iš kitų jo šeimos atstovų. Kaip jau minėjome anksčiau, visi krabai-vienuoliai slepiasi nuo savo priešų svetimose kriauklėse, tačiau kai kurie iš jų yra dar sumanesni ir ant savo nešamos kriauklės užsideda mažas aktinijas. Tai vadinama dviejų gyvūnų simbioze, t.y., abu gyvūnai gauna vienas iš kito naudos, esant tokiai draugystei ir gyvenimo būdui. Krabas visada papildomai apsigina nuo nepageidaujamų priešų, o aktinija daug greičiau juda, taip įsisavindama daugiau vandenyje ištirpusio deguonies, planktono dulkių vis kitoje vietoje ir tuo pat metu maitinasi likučiais, kurie lieka valgant krabui-vienuoliui. Šie krabai pavadinti Dardanus deformis ir Dardonus pedunculatus ir juos galite pamatyti nuotraukose.  

Trizopagrus strigatus

Dardanus calidus

Dardanus deformis

Dardanus pedunculatus

Paguristes cadenati

Himerometra robustipina

Jūrinių lelijų (Crinoidea) žinoma apie 700 rūšių, tačiau seniau jų, manoma, buvo skaičiuojama tūkstančiais. Mokslininkai ir biologai mano, kad šis gyvūnas gyveno ir prieš 500 milijonų metų. Jūros lelija savo kūno forma yra vienas įdomiausių iš viso sutinkamų egzempliorių. Pirmą kartą pamačius šį gyvūną, sunku suprasti, kas tai. Dauguma jas vadina paparčiais, kadangi šakelės tikrai panašios į paparčio. Šis gyvūnas turi kojas, kurios panašios į šaknis ir kai jūros lelija juda, tai labai sunku nuspėti, kas tai: augalas ar gyvūnas?  Tai labai spalvingas gyvūnas, margas, kurio raštai yra įvairiausių atspalvių. Tačiau sutinkama ir vienspalvių.

Jūros lelija maitinasi planktonu, filtruodama vandenį, kuris prateka pro šakeles. Renka maistą ir būna aktyvesnės daugiau tamsiu paros metu, tačiau galima sutikti ir dieną. Šis gyvūnas mėgsta geros kokybės, seną vandenį, t.y. nepatartina ją patalpinti naujai įrengtame akvariume, kadangi tokiame akvariume mažai gyvo maisto, dar nenusistovėjusi biologinė pusiausvyra. Jūros lelijos šakelės labai trapios, greitai lūžta, tačiau, jei geras vanduo, jos greitai regeneruoja.

Tai labai lėtas gyvūnas, tačiau sugeba pabėgti nuo grobuonių žvaigždžių ropodamas ir net plaukdamas: atsikabina savo kojomis-šaknimis nuo olos ir pasileidžia pasroviui, ieškodamas naujos, saugesnės vietos.

Jūros lelijas patariame laikyti tik koralinio rifo akvariume, kur pagrindą sudaro koralai ir bestuburiai, o žuvys nedominuoja arba jos mažos.

Karantinuoti šių gyvūnų nereikia, tačiau įleisti į naująjį akvariumą reikia labai atsargiai: jos nepakenčia staigaus vandens parametrų pasikeitimo, o ypač pH ir druskingumo parametrų .

Tai labai retai pardavime sutinkamas gyvūnas, bet jeigu įsigysite ją, tai tikrai nepasigailėsite. Tai bus vienas iš akvariumo pasididžiavimų.

Dauguma akvariumistų svajoja turėti bent vieną Jūros lelijos egzempliorių. 

Himerometra sp.

Comanthina audax

Liparometra sp.

Comaster sp.

Ophiothrix sp.

Ophiruidea - tai kita dygiaodžių klasė, tačiau labai panaši į jūros žvaigždes savo forma, elgsena ir gyvenimo būdu. Tačiau jos visos be išimties yra taikūs gyvūnai, ne taip, kaip daugelis jūros žvaigždžių. Ofijuros minta detritais, mikro dumbliais, maisto likučiais bei gendančiais krituolius ir visiškai nevalgo (priešingai žvaigždėms) kitų rūšių bestuburių. Ofijurų kūno forma kaip ir žvaigždžių, tačiau jų pirštai visiškai ploni ir su plaukeliais. Stambiausia apvali kūno dalis per patį centrą. Dantys išdėstyti pačiame centre apatinėje kūno dalyje, jų nesimato žiūrint iš viršaus. Gamtoje sutinkama labai daug įvairių spalvų derinių, jos būna vienspalvės ir daugiaspalvės, nenuspėjamų raštų - dryžuotų, taškuotų ir t.t.. Kadangi jos neplėšrios, dažnai joms pačioms gresia mirtinas pavojus. Dėl šios priežasties, praktiškai, jos visada slepiasi plyšiuose tarp uolų ar po akmenimis. Tačiau kai kurios ofijuros, turinčios įvairiaspalvį kūną, prisitaiko prie aplinkos, koralų, kempinių ar kitų gyvūnų ir visai nesislepia - jos praktiškai nematomos. Šie gyvūnai aktyvesni naktį nei dieną. Tačiau ofijuros judėjimo greitis yra ženkliai didesnis negu žvaigždžių, ežių ar “agurkų”. Jos juda rankų pagalba darydamos gyvatiškus judesius. Ofijurų kojelės neturi siurbtukų (skirtingai nei žvaigždžių) ir yra tik lytėjimo ir kvėpavimo organai. Ofijurų virškinimo sistema pasižymi tuo, kad nėra užpakalinės žarnos ir analinės angos. Nors akvariume ofijurą galima pamatyti labai retai, mes patariame turėti jų keletą. Ofijuros labai naudingos akvariumo bendram bioklimatui: maistui jos naudoja detritus ir pūvančias maisto atliekas, taip gerindamos biologinę pusiausvyrą, vandens kokybę, valo akvariumą.

ofijura yra labai naudingas akvariumo gyvūnas, dažnai vadinamas “nematomu akvariumo sanitaru”. Norint pamatyti akvariume ofijurą, patariame netoli jos buvimo vietos, ant grunto padėti maisto gabaliuką. Tai gali būti susmulkinta krevetės, žuvies mėsa, planktonas. Po keliolikos sekundžių, kai padėsite maistą, pamatysite gana greitais judesiais išropliojančią iš savo slėptuvės ofijurą, kuri greitai pasislepia, kaip ir pasirodo.

Gaudant ofijuras, reikia atsargumo ir švelnumo, kadangi, pajutusi pavojų, ji pameta koją, už kurios laikote, ir pasislepia savo slėptuvėje. Koja greitai atauga, taigi šio gyvūno nukritusios ar sužalotos galūnės regeneruoja

Gamtoje galima pastebėti ofijuras ir nesislepiančias po uolomis, o, tarkime, gulinčias ant ežių su ilgais spygliais, per spyglius priešai jos nesugeba pasiekti.       

Ophiothrix purpurea

Ophiomastix annulosa

Ophiarthrum elegans

Ophiozepa sp.

Ophiolepis superba

Ophioderma appressum,

Ophioderma rubicundum

Ophionereis reticulata

Ophiarachna incrassata

Ophiocoma echinata

Tridacna maxima

Pasaulyje suskaičiuojama apie 20 tūkstančių moliuskų rūšių. Jie aptinkami tiek šiltuose, tiek šaltuose vandenyse ir būna nuo kelių centimetrų iki 2 metrų ir gali sverti virš 500 kg! Spalvų gama ir forma yra tokia įvairi, kad net neįmanoma visų aprašyti ir parodyti.

Mūsų manymu, pačios įdomiausios ir gražiausios iš dvigeldžių, arba dar vadinamų plokštėtažiaunių, yra Tridaknos. Šių moliuskų kiautas būna labai didelis ir stiprus, ir jie gali užaugti iki 2 metrų diametro. Kai kuriuose straipsniuose rašoma, kad naras, įkišęs ranką, kriauklei užsidarius, nesugebėjo jos ištraukti ir, pritrūkęs oro, žuvo. Šio moliusko raumenys yra įspūdingai stiprūs ir tai parodo kriauklės užsidarymo greitis, jai pajutus pavojų. Užsidariusios Tridaknos, kai būna matyti tik spalvoti jos raumenų krašteliai, neprilygsta tam grožiui, kai ji būna atsivėrusi: tada matosi spalvotas kūnas su dviem (įsiurbimo ir išmetimo) kanalais.

Šie moliuskai maitinasi, įtraukdami vandenį su planktonu, išfiltruoja jį ir išpučia tik vandenį. Tačiau tai ne vienintelis jų maitinimosi būdas. Antrasis būdas yra, kaip ir daugumos kietųjų bei minkštųjų koralų, simbiozinių dumblių pagalba, kurie gyvena šio gyvūno porose. Šie dumbliai vadinami Zooksantelli. Jų dėka moliuskas įgauna įvairias spalvas: nuo blankių iki ryškiai žalios, rudos, baltos, oranžinės, geltonos, purpurinės, raudonos. Pas Tridaknas spalvos gali keistis ir tai priklauso nuo apšvietimo, maisto, vandens kokybės ir t.t. Todėl negalima nustatyti pagal spalvą, kokios rūšies yra Tridakna. Bet dėl to šis gyvūnas yra dar labiau geidžiamas visų akvariumistų.

Jau minėjome, kad gamtoje galima sutikti labai didelių Tridaknų, tačiau žinant ,kad jos labai lėtai auga, tai spėjama, kad didžiausiųjų amžius siekia 500 metų. Šių dvigeldžių, arba dar vadinamų plokštėtažiaunių, gerai matyti metiniai kriauklės priaugimo sluoksniai.

Moliuskams būtinas geros kokybės vanduo, prisotintas mineralais, gera filtracija ir didelės vandens srovės. Taip pat būtinas ir stiprus apšvietimas, kuris gaunamas metalhalito lempų pagalba (10.000K). Jeigu yra įmanoma, tai akvariume Tridakną reikėtų statyti geriausiai apšviestoje vietoje, kuo aukščiau ant uolų. Šiam gyvūnui šviesos niekada nebus per daug.

Visame pasaulyje Tridaknos yra saugomos Vašingtono konvencijos, nes jų skaičius labai mažėja dėl prastos ekologinės situacijos. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje atsirado žmonių, kurie dirbtinu būdu pradėjo veisti ir auginti Tridaknas savo fermose.

Pačios populiariausios, gražiausios ir didžiausios yra: Tridacna crocea, Tridacna maxima ir Tridacna gigas.

Gamtoje Tridaknos yra dviejų lyčių: vyriškos ir moteriškos.

Mūsų nuomone, įsigijus Tridakną, Jūs tikrai nepasigailėsite ir džiaugsitės naujuoju akvariumo gyventoju.

Karantinuoti, kaip ir visų bestuburių, nebūtina.

Tridacna gigas

Tridacna maxima

Tridacna maxima

Tridacna gigas

Tridacna gigas

Stenopus hispidus

Krevetė "Boksininkas". Stenopus hispidus - tai viena iš populiariausių ir įdomiausių krevečių, esamų jūriniuose akvariumuos. Tai vienas iš didesnių pavyzdžių, palyginus su kitomis dekoratyvinėmis krevetėmis, laikomomis jūriniuose akvariumuose. Ši krevetė beveik nesislepia, jei nejaučia iš aplinkinių pavojaus, t.y. jei nėra akvariume agresyvių žuvų.

Bestuburis laisvai vaikšto po akvariumą. skaldo ir valgo mikrodumblius, nukritusius ant dugno maisto likučius, bando žnyplėmis gaudyti ir mažas žuveles, tačiau dažniausiai nepasiseka...

Suaugusios krevetės atrodo labai įspūdingai. Kūnas gana didelis, o žnyplės dryžuotos raudonai balta spalvomis. Jos vadinamos "boksininkais", nes žnyplės labai didelės ir atrodo kaip raumeningos boksininko rankos. Tačiau pačios didžiausios kūno dalys yra įspūdingi balti ūsai, kurie 1,5-2 karot ilgesni už visą krevetę.

Tai savo teritoriją saugantis gyvūnas ir arti neprisileidžia nė vienos savo rūšies giminaičių, todėl mažuose ir vidutiniuose akvariumuose galima laikyti tik po vieną krevetę. Kadangi mūsų akvariumas yra 2,6 m ilgio, o tūris 1.600 l, mes įleidome 2 gyvūnus. Įdomu stebėti šių krevečių kasdienines kovas už būvį. Jos galinėjasi tarpusavyje su stipriomis žnyplėmis ir kai gresia tikras pavojus, atsitraukia nuo priešininko ir puola slėptis. Dažnai šios kovos baigiasi vienos iš žnyplių nutraukimu. Retkarčiais nutraukiamos ir abi žnyplės. Tačiau jos per tam tikrą laiką regeneruoja, t.y. išauga naujos. Žnyples krevetė gali pamesti ir gaudant ją tinkleliu, ar pervežant iš vieno akvariumo į kitą, kai jaučiasi nesaugiai ir stresuoja.
Čia parodyta be žnyplės krevetė, su žnyplės užuomazga, t.y. maža, dar ne iki galo išsivysčiusia žnyple. Trečioje notraukoje normali, didelė žnyplė.

Šalia didelių, vienos poros žnyplių, yra 3 poros mažų pagalbinių žnyplelių, su kuriomis krevetė renka maistą. Kaip ir visos krevetės, "boksininkai" yra bestuburiai ir turi šarvą, kurį laikas nuo laiko keičia. Mums pasisekė šį procesą įamžinti nuotraukose. Kairėje, tik ką atsinaujinusi krevetė, o dešinėje, truputį blankesnis nereikalingas šarvas. Šis po kelių dienų suyra. O tuo tarpu atsinaujinusi krevetė kelias dienas slepiasi atokiose vietose, kol naujas šarvas galutinai sutvirtės ir taps nepažeidžiamu. Nepatyrę akvariumistai pirmą kartą susidūrę su šiuo reiškiniu - matydami šarvo liekanas gali pamanyti, kad jų augintis žuvo, tol kol iš slėptuvės neišlenda naujai "apsirengusi" krevetė.

Teko stebėti, kai "boksininką" atakavo žuvis raguotė Odonus niger. Krevetė gynėsi drąsiai prieš daug stipresnį priešą ir pajutusi, kad kova tampa nelygi, pasislėpė po aktinija. Ši visiškai nedegino priklydės, net nesukrutėjo ir nesitraukė iš vietos. O tuo tarpu raguotė nedrįso prisiartinti ir pulti, nes tikriausiai nujautė, kuo jai gali baigtis "paragavus" aktinijos nuodų.

Karantinuoti nebūtina.

Stenopus hispidus

Stenopus hispidus

Stenopus hispidus

Stenopus hispidus

Aplysia sp. - tai labai įdomus ir palyginti gražus gyvūnas. Tai yra sraigė, mintanti tik dumbliais, esančiais akvariume ant visų paviršių, grunto, akmenų, stiklo. Ši sraigė yra gana didelė - apie 12 cm, kai kurios rūšys užauga iki 45 cm, tačiau tokių gigantų nepatariame įsigyti. Sraigė labai lėtai juda, spalva pilkai žalia, praktiškai nesiskiria nuo akmenų, dėl to ir turint tokį gyvūną akvariume nevisada įmanoma pastebėti, nors jis ir bus jums prieš akis.

Pasaulio "jūrininkai" šiuos gyvūnus vadina zuikiais arba karvėmis. Manoma, kad toks pavadinimas kilęs dėl mitybos ypatumų. Mes jas vadiname Jūros akrvėmis.

Kūnas pas karvę yra nelygus, raukšlėtas, su nesimetriškomis ataugėlėmis, tokiu būdu ją dar sunkiau pastebėti mums, tuo pačiu ir priešams.

Nors karvė yra gana didelė ir lėta, tačiau aplinkiniams gyvūnams, makrodumbliams ir koralams problemų nesudaro. Kartais atrodo negalinti pralysti pro daug siauresnį plyšį, sugeba tai padaryti keistama savo kūno formą. Įdomiai atrodo, kai tokia karvė tingiai lipa koralu. Ji visiškai nekenkia koralams, nelaužo šakelių ir polipų. Kartais, persisrvėrusi, neišlaikydama savo svorio, ji krenta žemyn, bet ir šis veiksmas atrodo kaip sulėtintam filme. O atsimušusi į gruntą iš lėto nusliuogia, lyg kritimo ir nebuvo.

Kaip jau minėjome, ši sraigė labai gerai maskuojasi, kartais mes jas nerasdavome porą savaičių, o po to vėl pasirodo ir demonstruoja savo gražų ir įpatingą kūną. Galva labai panaši į škotų terjerą, nes matosi stačios ausytės, mažos akutės ir įspūdingos lūpos, labai panašios į bakenbartus ir ūsus. Daugeliui žmonių šis gyvūnas sukelia šypseną ir nuostabą.

Karantinuoti, kaip ir visų bestuburių, nebūtina.

Aplysia sp.

Aplysia sp.

Tai dumbleėdė sraigė mintanti mikro dumbliais. Ji turi stiprų kiautą, kurį nešioja ant savo kupros. Tai namas ir šarvas nuo grobuonių. Šios sraigės ganėtinai greitai juda ( palyginus su kitom sraigėm). Jų kiautas gali užaugti iki 10cm. Dėl šios priežasties, dydžio ir nerangumo, retai jos įsileidžiamos į pagrindinį akvariumą. Tačiau labai dažnai jos laikomos refudžiume, kaip pagrindinė stiklų valytoja sanitarė.

Cypraea Tigris